Ir, rodos, skrisčiau, nesileisčiau...

Nekenčiu savęs. Nekenčiu, nes viską prisimenu. Kasdien prisimenu. Gyvenu praeitim, nėra ateities

iš kliedesio, nakties.. iš prarastų dienų..
iš meilės ir vilties save aš auginu..
paklydęs, neteisus... apgautas per dažnai..
išdavęs gal visus.. esu jau toks senai...

kita naktis diena ateis paukščių taku,
paims tai ko nėra.. atneš, ką jau turiu...
su žudančia aistra, be meilės ir vilties,
su savo netiesa einu kartu ir prieš...

plaukiančiais veidais ir užmerktom akim
su priešais ir draugais, aš dar tikiu Tavim

Ir ką, žmogau, daryti, kai tave taip nežmoniškai traukia sena muzika? vis grįžti ir grįžti prie to pačio...

debesys uždengė dangų
sakalu išlėkė vėjas
medžiai nešę ant rankų
varpais nuskambėjusias dienas
ant stalo duona ir peilis
veiduose naktys bemiegės
mūsų sparnuotos svajonės
virto šešėliais

ilgą laiką lauk nelaukęs
ilgą laiką šauk nešaukęs
kai krito šešėlis ant mūsų galvų
veiduos it kometos bemiegių naktų
sulaukėme ženklo langus užkalt
kryžium, kryžium!

Ir dar. Grįžau iš Baltriškių. Ten gerai. Galvojau, kad grįšiu pailsėjęs.


Jo. Norėtum.

Ir vėl kaip vakar laukiu paukščio
Debesų baltais sparnais
Gal nuskraidins į melsvą aukštį
Gal man sparnus išskleisti leis